Kirasa

1854 m. kirasa, kokias naudojo Prancūzijos kirasirai.

Kirasa (pranc. cuirasse, iš vid. pranc. curasse, cuirasse, iš lot. coriacea 'odinė; padaryta iš odos', iš lot. corium 'oda' + lot. -acea '-iška; -inė') – šarvas, dengiantis krūtinę iš visų pusių, paprastai sudarytas iš sujungtų antkrūtinio ir antnugario.

Pradžioje kirasos buvo odinės ir dengė tik krūtinę, t. y., jos buvo antkrūtiniai. Vėliau kirasas ėmė sudaryti suderintų antkrūtinio ir antnugario pora.

Senovės Graikijos ir Romos laikais kirasos dažnai atspindėdavo idealų vyro raumenų reljefą, tokias kirasas kartais vadina „herojinėmis kirasomis“ (angl. heroic cuirass) ar „estetinėmis kirasomis“ (pranc. cuirass esthétique)

Klasikinės antikos laikais bronzinės kirasos buvo įprastinė hoplitų šarvų dalis, vėliau jas ėmė gaminti iš geležies ar kitų kietų medžiagų.
Viduramžiais kariai grandines palaidines dažnai papildydavo antkrūtiniais ar kitokiais krūtinę saugančiais šarvų elementais, bet kirasos į šarvuotę grįžo tik XIV a. Kirasas imta naudoti vis plačiau, jas papildydavo plokštiniai rankų ir kojų šarvai. XIV a. pabaigoje pažvelgęs į riterį grandinių šarvų praktiškai nebegalėjai pamatyti, išskyrus galbūt šalmo grandinį antsprandį ar iš po kirasos kyšantį grandinės palaidinės kraštą. Pačios kirasos iš išorės paprastai irgi nesimatydavo, nes tuo metu ant jų paprastai būdavo užvelkamas serkotas (angl. surcoat).

XIV a. kirasos būdavo pakankamai ilgos, kad remtųsi į šlaunis. Besiremiančios į pečius būtų varžiusios judesius.

Prancūzijos raitojo karabinieriaus kirasa ir šalmas (1816-1824 m.).

XV a. pradžioje visus šarvus, taip pat ir kirasas, ėmė nešioti be serkoto. Paskutinį amžiaus ketvirtį ant šarvų ėmė nešioti trumpą drabužį su trumpomis rankovėmis, vadinamą tabardą. Tuo metu, kai nustojo vilkėti serkotus, ties pažastimis priekyje ėmė tvirtinti skydelius – nedideles diskiškas plokšteles, dažnai dešiniąsias (ginklo rankos) mažesnes, kairės rankos didesnes, kurios turėjo pridengti silpnai apsaugotas pažastis ties kirasos iškarpa.

XV a. viduryje kirasų antkrūtinius ėmė gaminti ne iš vienos plokštės, o iš dviejų plokščių, kur apatinė užsiklodavo ant viršutinės ir būdavo laikoma dirželių ar pailgoje prapjovoje slankiojančių kniedžių. XV a. antroje pusėje kirasas kartais ėmė keisti brigantinos – šarvas, kurį sudarė audeklinė striukė, kurios vidus buvo išmuštas prikniedytomis užsiklojančiomis šarvinėmis plokštelėmis, o kniedžių galvutės matėsi lauke.

XVI a. kirasų antkrūtiniai ėmė darytis rutuliškai iškiliais, priekyje juos dažnai sutvirtindavo prikniedytomis ar varžtais pritvirtintomis plokštėmis.
Apie 1550 m. kirasų antkrūtiniai ėmė įgyti vertikalią briauną viduryje (angl. tapul, iš it. tappo 'gūbrys'), kuri antkrūtinio centre dažnai sudarydavo neryškią viršūnę. Vėliau ši viršūnė ėmė leistis vis žemyn, kol kirasa teturėjo tik priekinę briauną. Tokios kirasos angliškai vadinosi „ankštiškomis kirasomis“ (angl. peascod cuirass).

XVII a. pėstininkai dėvėjo lengvas trumpas kirasas, vadintas korsletais (angl. corslet), o raiteliai tebedėvėjo sunkesnes ir tvirtesnes kirasas. Kiti raitelių šarvai nyko, kol liko tik kirasos ir šalmai. XIX a. kai kurie kavalerijos daliniai (pvz., kirasirai) dar naudojo kirasas. Prancūzijos ir Vokietijos sunkioji kavalerija naudojo kirasas iki Pirmojo pasaulinio karo. Karo pradžioje jie nudažė kirasas juodai, kad neblizgėtų, o šalmus pridengė audeklinėmis apmautėmis.

Taip pat skaitykite

• Antkrūtinis
• Lininė kirasa