Fenomenologija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Fenomenologija – Edmundo Huserlio (Edmund Husserl, 1859–1938) sukurtas filosofijos metodas, kuriuo siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių fenomenų (reiškinių) esmes. „Fenomenologija“ dar vadinama visa iš Huserlio kilusi XX a. filosofijos kryptis. Ji buvo itin reikšminga formuojantis tokioms kryptims kaip egzistencializmas ar hermeneutika. Dėl to fenomenologais gali būti vadinami ir šių krypčių atstovai. Taip pat „fenomenologija“ perkeltine reikšme gali būti vadinamas beveik bet koks (ne tik filosofinis) sąmonėje patiriamų reiškinių aprašymas.

E. Huserlio fenomenologija

E. Huserlio tikinimu, nors apie nepriklausomą daiktų būtį ir negalime pasakyti nieko tikro, galime neabejoti tuo, kad jie tiesiogiai pasirodo mūsų sąmonėje, nesvarbu, ar mūsų patiriamas daiktas tikras, ar tik iliuzija. Į objektus galima žiūrėti ne kaip į daiktus savaime, bet kaip į formuojamus ar „numatomus“ sąmonėje.

Sąmonė visada yra ko nors suvokimas: mąstydami suprantame, kad mintis „nurodo“ į kokį nors objektą. Mąstymo veiksmas ir minties objektas yra vidujai susiję bei priklausomi vienas nuo kito. Sąmonė ne tik pasyviai fiksuoja pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja ar „numato“. Tad, siekdami tikrumo pirmiausia turime ignoruoti ar „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo; išorės pasaulis privalo išsitekti tik mūsų sąmonės ribose. Ši vadinamoji „fenomenologinė redukcija“ yra pirmas svarbus E. Huserlio žingsnis. Visa, kas nėra „imanentiška“ sąmonei, turi būti be dvejonių atmesta; visa tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę, tėra gryni „fenomenai“, ir tai vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio pradėjus galima eiti toliau. Tačiau, šito mūsų keliamiems klausimams išspręsti nepakanka. Nes bemaž visa, ką aptinkame žvalgydami savo sąmonės turinį, tėra atsitiktinių fenomenų kaita, chaotiškas sąmonės srautas, ir vargu ar rasime čia nors kiek tikrumo. Vis dėlto E. Huserlio „grynieji“ fenomenai yra daugiau nei atsitiktinės individualumo apraiškos. Jie sudaro universalių esmių sistemą, nes fenomenologija kiekvieną objektą rutulioja vaizduotėje tol, kol suranda jame tai, kas nekinta.

Fenomenologinis pažinimas fiksuoja ne pavydą ar raudonos spalvos potyrį, bet universalius šių dalykų tipus arba esmes, pavydą ir raudonumą kaip tokius. Suvokti kurį nors fenomeną iki galo, išgrynintu pavidalu – reiškia perprasti, kas jame esminga ir nekintama.

Fenomenologinė laiko samprata

Žmogaus sąmonėje slypi be galo daug fenomenų. Vienas jų yra laikas. E. Huserlis sako, kad fizinis laikas nesutampa su mūsų mąstymu. Jis priklauso nuo to, kokį laiko tarpą mes mąstome kaip aktualų. Jo laiko atkarpa sudaryta iš dabarties taško. Tai, ką mes mąstome, priklauso nuo:

Retencijų – kiek laiko mes prisimename kaip aktualų. Jos trukmė priklauso nuo to, kiek sakinių iš karto mes galime prisiminti. Ji dar vadinama aktualia atmintimi;
Protencijų – aktualus tikėjimas ateities įvykiais.

Pagal Huserlį dabartį sudaro retencijos ir protencijos suma. Ši struktūra yra pasyvi ir nereikalauja specialios refleksijos akto. Pasak istorikų, retencija ilgainiui virsta asmenine atmintimi, o protencija – asmenine viltimi. Istorija bando griauti asmeninę atmintį. Tai laiko fenomenologinė analizė.

Pirminė asociacija – susieta ir su jusliniu dabar patyrimu, ir su pasyvia sinteze, racionaliu laiko išplitimu. Santykis tarp pasyvios ir aktyvios vaizduotės yra Huserlio problema.

Pasyvi protencija ir retencija sukuria laiko tolydumo įspūdį. Tolydumas – psichikos fenomenas. Laikas matuoja mūsų sąmonės tolydumą. Dabarties laiką (nors ir pasyvų, bet kiekvienas anonimas turi savo laiką) vadina gyvąja dabartimi ir priklauso nuo dabar taško. Protencija nėra valios siekis, o nukreiptumas, atvirumas ateičiai.

Bibliografija

Apie fenomenologiją

Algis Mickūnas, David Stewart. „Fenomenologinė filosofija“. – Vilnius, Baltos lankos, 1994, ISBN 9986-403-05-7

Fenomenologų tekstai

Algis Mickūnas „Visa aprėpianti dabartis: Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas“ (sudarė Arūnas Sverdiolas). – Vilnius, „Baltų lankų“ leidyba, 2004, ISBN 9955-584-46-7
Maurice Merleau-Ponty „Akis ir dvasia“ (vertė Arūnas Sverdiolas). – Vilnius, „Baltų lankų“ leidyba, 2005, ISBN 9955-584-81-5
Edmund Husserl „Karteziškosios meditacijos“ (vertė Tomas Sodeika). – Vilnius, Aidai, 2005, ISBN 9955-656-12-3