Esmė

Esmė – filosofijoje objekto (daikto, reiškinio) vidinis turinys, kuris pasireiškia visų jo įvairių ir prieštaringų formų vienove. Neatskiriama nuo reiškinio, kuris yra esmės reiškimosi forma. Reiškiniai nuolat kinta, o esmė išlieka pastovi, tačiau tik reiškinio pokyčiuose. Pažinimo procese esmė taip pat kinta: kas vienu atžvilgiu yra esmė, kitu gali būti dar gilesnė esmė – ir taip be galo. Esmė pažįstama remiantis žmonių praktine veikla, abstrakčiu mąstymu. Ji laikoma pažinta tuomet, kai atskleisti objekto raidos dėsniai, sukurtas teorinis jo modelis. Mąstyme esmės ir reiškinio kategorijomis išreiškiamas kelias nuo objekto formų įvairovės iki jo vidinio turinio ir apibūdinimo vienovės – iki sąvokos.

Antikinėje filosofijoje esmė aiškinta kaip daiktų supratimo pradžia, kartu kaip jų raidos šaltinis. Demokritas laikė esmę neatskiriama nuo daikto, kylančia iš jį sudarančių atomų. Anot Platono, esmė (idėja) – jutimais nepagaunama, nemateriali, amžina, begalinė. Aristotelis manė, jog esmė neegzistuojanti atskirai nuo daiktų, tačiau nesanti iš tos pačios medžiagos kaip daiktas. Viduramžiais esmė buvo griežtai supriešinama su reiškiniu. Esmę atstovaująs Dievas, o žemiškoji būtis esanti netikra, iliuzinė.

Naujųjų laikų filosofijoje esmės ir reiškinio supriešinimas yra gnoseologinio pobūdžio. I. Kantas pripažino esmės („daikto paties savaime“) objektyvumą, bet laikė ją nepažinia, nes reiškiniai esą tik subjektyvūs žmonių vaizdiniai. G. V. F. Hėgelis atskleidė esmės, kurią laikė jutimiškai konkrečia abstrakčios idėjos išraiška, ir reiškinio dialektinį ryšį. Kai kurios XX a. filosofijos kryptys esmę taip pat aiškina idealistiškai. Neopozityvizmo atstovai pripažįsta, kad realus – tik reiškinys; fenomenologijos požiūriu, būtis pati pasireiškianti reiškinyje, o esmė – grynai ideali konstrukcija; egzistencializmas pakeičia esmę egzistencijos sąvoka. Marksizme esmė ir reiškinys suprantami kaip objektyvios daiktų pasaulio charakteristikos, kaip pažinimo proceso pakopos.