Vadžrajana

Vadžrajana (skr. वज्रयान = IAST: Vajrayāna – „Deimanto vežimas“) – viena iš trijų pagrindinių budizmo mokyklų. Taip pat žinoma kaip Tantrinis budizmas, Tantrajana, Mantrajana, Ezoterinis budizmas ir Deimantinis Kelias. Šių terminų negalima laikyti lygiaverčiais. Vadžrajana yra greta kitų dviejų budizmo mokyklų Hinajanos (Teravados) ir Mahajanos.

Santykiai su kitomis mokyklomis

Atsižvelgiant į Vadžrajanos požiūrį, teigiama, kad buvę trys „dharmos rato apsisukimai“. Pirmuoju apsisukimu Buda Šakjamunis mokė dharmos kaip Keturių Tauriųjų Tiesų Varanasio mieste, tai buvo taip vadintų Hinajanos mokyklų atsiradimo priežastis, iš kurių dabar išliko tik Theravados mokykla. Antruoju rato apsisukimu Buda mokė „Didžiosios sūtros apie išminties tobulybę“ iš to sekė Mahajanos mokyklos atsiradimas. Mokymai, kurie buvo paskirti trečiajam dharmos rato apsisukimui, buvo perduoti Šravasto mieste ir kitose Indijos vietose. Jais detaliai buvo išaiškinta, kad visi gyvi sutvėrimai turi savyje Budos prigimtį ir taip pat buvo perduoti Jogačaros tradicijos mokymai. Trečiasis rato apsisukimas yra įvardijamas kaip tas, kuris ir nuvedė į Vadžrajaną.

Mahajanos budizmo požiūriu, Vadžrajana yra tarsi Mahajanos platesnė forma, kuri labiau skiriasi savo tantrine praktika, nei filosofija. Anot šio požiūrio, Mahajana turi du praktikos kelius: Sutrajanos metodą, kuriuo tobulinamos gerosios savybės ir Vadžrajanos metodą, kurios pagrindiniu keliu pasirenkamas Budos būsenos siekimas.

Doktrina

Šio tikėjimo pagrindas labai sena Indijos filosofija tantrizmas, kuris yra padaręs nemažai įtakos budizmui ir hinduizmui, bet ši budizmo kryptis taip pat persipynusi su okultizmo, magijos ir mistikos elementais.

Vadžrajanos budizmas prisideda prie dviejų tiesų doktrinos, kurią sudaro įprasta ir aukščiausioji tiesa. Aukščiausios tiesos patyrimas yra daugumos tantrinių Vadžrajanos praktikų tikslas. Ši budizmo kryptis ragina savo išpažinėjus skverbtis pro išorinius daiktų pavidalus ir smelktis į nebūties tuštumą, kurioje individas gali sutapti su absoliutu. Vadžrajanos praktikai atlikti reikalingi mistiški išgyvenimai, kurių pagalba galima patirti minėtąją Budos prigimtį dar prieš absoliutų nušvitimą. Tam, kad ši patirtis būtų perduota, budistai, praktikuojantys jogą ir tantrą, sukaupė žinias apie ezoterinį kūną ir perdavė mokymus sklisti įvairiomis budizmo mokyklų linijomis. Žmogus, praktikuojantis budizmą, norėdamas pasinaudoti perduotais mokymais ir žiniomis, turi gauti iniciaciją iš talentingo ir dvasingo mokytojo arba guru.

Nomenklatūra ir etimologija

Vadžrajana
Sanskritas	वज्रयान Vajrayana
Kinų k.	密教 Mì zōng
Japonų k.	密教 Mikkyo
Korėjiečių k.	밀교 Milgyo
Vietnam. k.	Mật tông
Tibetiečių k.	rdo.rje.theg.pa
Mongolų k.	Vcirtu kölgen Tarni yin yosu
Kategorija	mokykla

Terminas „vadžra“ kažkada reiškė dievo Indros (Perkūno) vėzdą, legendomis apipintą ginklą. Vėliau šiuo žodžiu imta žymėti ypatingą substanciją, kurią, įsivaizduojama esant, skaisčią persišviečiančią ir atsparią kaip deimantas. Todėl Vadžrajana paprastai verčiama kaip „deimantinė važiuoklė“ arba „deimantinis kelias“.

„Vadžra“ taip pat yra žinoma kaip į skeptrą panašus ritualinis objektas, kuris savo centre turi rutulį, sudarytą iš daugybės skersinių, kurie apsupa kiekvieno rutulyje esančio virbo galą. Vadžia tradiciškai dažniausiai naudojama tantriniuose ritualuose kartu su varpu. Žvelgiant simboliškai, galima teigti, kad vadžra pristato Mahajanos budizmui būdingą upajos metodą, o varpas simbolizuoja išmintį.

Vadžrajanos kryptys

Išskiriamos šios svarbiausios Vadžrajanos mokyklos:

• Indiškoji Vadžrajana – paplitusi Pietų ir Pietryčių Azijoje, tačiau iki XIII a. galutinai nunykusi;
• Tiantai (Lotoso) budizmas (paplitęs visose Rytų Azijos šalyse);
• Šingon (Mantrinis) budizmas (labiausiai suklestėjęs Japonijoje);
• Tibeto budizmas – paplitęs Tibete ir Butane. Pats turi labai daug atšakų.
• Nevarų budizmas – paplitęs Nepale

Skiriamieji Vadžrajanos bruožai

Budistų ceremonija Ladako mieste.

Galutinė dvasinė praktika, vadovaujantis Mahajanos ir Važdrajanos tradicijomis, yra patapti Buda, pasiekti Budos būseną, sekant bodisatvos keliu. Tuo tarpu Teravados praktika yra išsivadavimas iš atgimimų ciklo (Samsaros), stengiantis pasiekti nirvaną. Gretinant įvairias Teravados, Mahajanos ir Vadžrajanos mokyklų praktikas, matomas skirtumas tarp šių tradicijų ne visada yra nelankstus. Pavyzdžiui, tibeto budizmo tekstų kanone kartais atsiranda medžiagos, kuri įprastai nepateikiama kaip tantrinė tradicijoje, peržengiančioje tibetiečių budizmą, pavyzdžiui, Širdies sūtra. .

Taip kaip Mahajanos praktikoje taip ir Vadžrajanos – motyvacija yra gyvybiškai svarbus praktikos komponentas. Visos praktikos prasideda nuo motyvacijos pasiekti Budos būvį, kad visoms kenčiančioms būtybėms būtų suteikta naudos. Dalai Lama pasakė:

Tantra yra apribota žmonėms, kurių užuojauta yra tokia didelė, kad jie negali paskirti savo laisvo laiko siekdami Budos būvio, kadangi jie labai greitai trokšta patapti didžiausiu pagalbos ir laimės kitiems šaltiniu.

Vadžrajana remiasi upajos metodo koncepcija, kuri apima „įgūdžius naudotis priemonėmis“. Tai yra budizmo linijų sistema, pagal kurią tie, kurie sėkmingai priima iniciaciją (leidimą pradėti praktiką), gali dalintis pasąmonės srautu apie atskirų meistriškų įgūdžių realizaciją. Vadžrajanoje tie įgūdžiai naudotis priemonėmis daugiausiai yra susiję su tantrinėmis, Mahamudros arba Dzogčeno praktikomis. Lyginant tradicijas ir budizmo linijas, Vadžrajanos technikos užtikrina pagreitintą kelią į nušvitimą. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesnės(Teravados ir Mahajanos) mokyklos galėjo atrasti kelią į nirvaną tik perėję per daugelį gyvenimų, teigiama, kad naudojantis Vadžrajanos metodais pilną Budos būvio nušvitimą galima pasiekti per trumpesnį laiką, gal net per vieno žmogaus gyvenimą. Vadžrajanos mokytojas Tenzin‘as Palmo apibūdina skirtingus požiūrius į budizmo praktiką:

Pagal Hinajanos budizmo mokyklą, šioje nesibaigiančių gimimų ir mirčių, atgimimų ir numirimų iš naujo karalystėje mes esame įstrigę lyg spąstuose todėl, kad geidžiame daiktų ir labai prie jų prisirišame. Hinajanos mokykla pabrėžia, kad turėtumėme išrauti savo troškimų šaknis. Pagal Mahajaną, taip yra todėl, kad ignoruojame tai, jog esame įkalinti šiame rate. Viskas, ką mes galvojame, atspindi nesupratimą to, kaip viskas yra iš tikrųjų. Taigi, mūsų užduotis yra išugdyti ir išplėtoti tai, ką vadiname transcendentine išmintimi, kuri ir išraus mūsų abejingumo šaknis. Remiantis Vadžrajana, mes esame įkalinti šioje nesibaigiančioje gimimo ir mirties karalystėje dėl savo netyrų suvokimų. Mes tikime, kad tai, ką mes matome yra vientisa ir įprasta. Priešnuodis šitam yra tyro suvokimo išsiugdymas.

Vadžrajanos budistai netvirtina, kad Teravados ar Mahajanos praktikos yra nesvarbios ar klaidingos, priešingai, sakoma, kad šių tradicijų mokymai sukuria esminį supratimo pamatą, ant kurio gali būti statoma Vadžrajanos praktika. Nors ir sakoma, kad Mahajanos ir Teravados keliai veda į nušvitimą savo ruožtu, norint, kad šių tradicijų mokymai būtų efektyvūs, svarbu, paisyti Vadžrajanos praktikų technikos.

Keliaujantis mokytojas Marekas Witekas apie Vadžrajanos mokyklą ir mokymo metodus:

Budizmas - kaip didžiulė vaistinė, kurioje kiekvienas gali gauti tokių vaistų, kurie pagal jo savybes patys tinkamiausi. Toje vaistinėje Vadžrajanos mokymai labai svarbūs, jie koncentruojasi ne į kelią, o į tikslą. Jie kiekvieną gyvenimo momentą leidžia patirti kaip visų reiškinių džiaugsmingumo ir tuštumos vienumą. Leidžia suprasti, jog pasaulis yra kaip sapnas būtent dabar, ir tuo pačiu tai, kad jis pasirodo, yra įdomu ir džiaugsminga. Šiame lygyje išnyksta bet koks siekis. Tai lyg situacija, kada lipame į kalną ir vis turime idėją apie kažkokį tikslą, atliekamą kažkokį darbą, bet kai esame kalno viršūnėje, nebelieka idėjos, kad kažką turime pasiekti. Galime atsipalaiduoti ir patirti visą mus supančių kalnų grožį, surengti gerą vakarėlį. Tokioje situacijoje galime viską, nes esame atsipalaidavę ir įtampa yra išsisklaidžiusi. Būtent toks protas pasirodo tą akimirką, kai kelias yra nueinamas.

Praktikų technika

Viena iš dviejų svarbiausių naudojamų priemonių praktikuojant yra mantra. Tai tarsi magiškas budistų burtažodis, kurį kartoti reikia kaip įmanoma dažniau – einant gatve ir sukant kišenėje malę, medituojant ar tiesiog bet kada gyvenant įprastą gyvenimą. Budistai tiki, kad mantra gali pasiekti net ir pačius tolimiausius visatos užkaborius. Esant tam tikroms praktikoms, budistai užrašo mantras ant specialiai tam paruošto popieriaus ir vėliau jas susuka, kad būtų galima užpildyti skulptūras. Statulų pildymo mantromis procesas yra labai sudėtingas, reikalaujantis didelio susikaupimo, bet taip pat ir apvalantis žmogų nuo trikdančių jausmų. Geriausiai žinoma yra Tibete ypač paplitusi mantra „Om mani padme hum“ – „mani padme“ reiškia – lotoso perle, o „om“ ir „hum“ laikomi milžinišką galią turinčiais garsais. Mudra arba fizinis gestas Vadžrajanoje yra nemažiau svarbus negu pati mantra. Vadžrajanoje esti daugybė specialių judesių ir gestų, kurie išreiškia žmogaus veržimąsi susilieti su dievybe, į kurią medituojama. Iš jos siekiama pasiimti visas gerąsias savybes ir išsiugdyti jas savyje. Mandala įvardijama kaip antroji priemonė, kuri yra gyvybiškai svarbi praktikuojant Vadžrajaną. Mandala reiškia „meditacijos ratą“, yra apvali arba daugiakampė ir atspindi kosminį ir žmogaus dvasios santykį. Kontempliacija ir dėmesio sutelkimas kuriant mandalą į tas galias, kurias ji išspinduliuoja suteikia galimybę pajusti ir įgyti dieviškumo patirtį. Kaip ir kitos patirties religijos, Vadžrajana reikalauja, kad adeptą apmokytų guru ir kad jo religinis gyvenimas būtų intensyvus, be perstojo praktikuojant ir gilinantis į tos religijos esmę.

Nuorodos

• Deimantinio Kelio Budizmas
• Budizmas Lietuvoje Archyvuota kopija 2009-04-22 iš Wayback Machine projekto.
• Atsiskyrimo meditacijų centras Lietuvoje
• Tibeto budizmo bendruomenė „Rigdzin Gatsel Ling“
• BudizmoCentrai.lt - informacija apie budzimo praktikas ir mokymus Lietuvoje (lt)