Vaclovas Bernotėnas
Vaclovas Bernotėnas | |
---|---|
Gimė | 1917 m. spalio 11 d. Talinas |
Mirė | 1978 m. gruodžio 27 d. (61 metai) Vilnius |
Veikla | karininkas |
Partija | 1944 m. SSKP |
Vaclovas Bernotėnas (rus. Вацловас Вацлович Бернотенас; 1917 m. spalio 11 d. Revelyje, dabar Talinas – 1978 m. gruodžio 27 d. Vilniuje) – 16-osios Lietuviškosios divizijos karininkas, kapitonas, Sovietų Sąjungos didvyris.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė ir užaugo darbininko šeimoje. VDU Teisės fakultete baigė 3 kursus, 1940 m. baigė Kauno karo mokyklą. Iki 1940 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940–1941 m. Marijampolės apskrities liaudies tardytojas. Nuo 1942 m. pavasario – Raudonojoje armijoje. Tarnavo 16-ojoje Lietuviškojoje divizijoje, leitenantas.
1943 m. birželio 25 d. pasižymėjo Kursko mūšyje – kaip 156-ojo šaulių pulko pėsčiųjų žvalgų būrio vadas (tuo metu Lietuviškoji divizija priklausė Centrinio fronto 48-ajai armijai) su grupe žvalgų žvalgyboje įsiveržė į vokiečių apkasus ir paėmė 2 belaisvius. Vėlesnėse kautynėse buvo sužeistas. 7 paras be maisto ir vandens sėlino pas savuosius, kol pasiekė savo pulko pozicijas. Už narsą ir didvyriškumą mūšiuose su vokiečių kariuomene 1944 m. birželio 4 d. nutarimu suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, apdovanotas Lenino ordinu ir Aukso žvaigždės medaliu (Nr. 3662).[1]
Po karo kapitonas paleistas į atsargą. Gyveno Vilniuje. Dirbo Lietuvos respublikinėje bibliotekoje (dab. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), nuo 1964 m. retų spaudinių skyriaus vedėjas.[2] Apdovanotas Lenino, Tėvynės karo 2-ojo laipsnio, Garbės ženklo ordinais, medaliais. 1967 m. LSSR nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas.
Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Sovietmečiu V. Bernotėno garbei buvo pavadintos gatvės Zarasuose, Kupiškyje ir Radviliškyje.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Бернотенас Вацловас Вацлович
- ↑ Vaclovas Bernotėnas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. - 238