Tibeto autonominis regionas
Šis straipsnis apie Kinijos administracinę teritoriją. Apie istorinį regioną skaitykite straipsnyje Tibetas.
| Tibeto autonominis regionas 西藏自治区 | |
|---|---|
_(%2Ball_claims_hatched).svg) | |
| Valstybė |  Kinija
|
| Administracinis centras | Lasa |
| Prefektūros | 7 |
| Gubernatorius | Qiangba Puncog |
| KKP komiteto sekretorius | Zhang Qingli |
| Gyventojų | 3 648 100[1] |
| Plotas | 1 204 776 km² |
| Tankumas | 3,03 žm./km² |
| ISO 3166-2 | CN-54 |
 Vikiteka |
Tibeto autonominis regionasVikiteka |
Tibeto autonominis regionas (tibet. བོད་རང་སྐྱོང་ལྗོངས་ , kin. 西藏自治区, pinyin: Xīzàng Zìzhìqū) – provincijos lygio Kinijos autonominis regionas, didele dalimi sutampantis su istoriniu Tibeto regionu. Išsidėstęs šalies pietvakariuose, Tibeto kalnyne, vidutiniame 4000 m aukštyje.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tibeto autonominis regionas nevisiškai sutampa su istoriniu Tibeto regionu, kadangi į jį neįtraukta Amdo apskritis ir kai kurios kitos istorinės tibetiečių žemės, atsidūrusios kitų regionų administracijoje. Dabartinė provincija apima istorinius Tibeto regionus U-cangą (įskaitant Ngarį), Čangtangą ir vakarinį Khamą.
Precedentas šiam administraciniam vienetui susiformavo XVIII a., kuomet Čing dinastijos Kinija, užvaldžiusi Tibetą, padalino jį į „vidinį“ ir „išorinį“. „Vidinis Tibetas“ buvo padalintas tarp Qinghai ir Sičuano provincijų, o „Išorinis Tibetas“ buvo administruojamas kaip Tibeto provincija, ir jos teritorijos beveik atitiko dabartinio autonominio regiono ribas.
XX a. pradžioje, Tibetui įgijus de facto savivaldą, dalai lama kontroliavo tik Tibeto provincijos teritoriją, kaip nepripažinta valstybė. Tibeto autonominis regionas sudarytas naujai 1959 m., Kinijai prijungus Tibetą.
Valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors Tibeto autonominis regionas vadinamas „autonominiu“, realios autonomijos turi tik kai kuriais kalbos, švietimo ir kultūros klausimais, o kitais aspektais valdomas kaip ir kitos Kinijos provincijos.[3] Pavyzdžiui, ligoninės Tibete praktikuoja tradicinę tibetietišką mediciną, o vaikai mokyklų pirmosiose klasėse mokosi ne tik bendrinės kinų, bet ir tibetiečių kalbos (aukštesnėse klasėse ir Tibete esančiuose universitetuose pereinama prie išvien kinų kalbos).[4]
Regiono gubernatoriumi skiriamas tibetietis, tačiau realią valdžią turi regioninio Komunistų partijos padalinio sekretorius, kuriuo paprastai skiriamas hanis.[5]
Administracinis skirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tibeto AR skirstomas į 6 prefektūrinio lygio miestus ir 1 prefektūrą (šios į 74 apskritis).
Prefektūros lygio miestai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lasa (centras – Lasa)
- Šigadzė (centras – Šigadzė)
- Čamdo (centras – Čamdo)
- Loka/Šenangas (centras – Dzetangas)
- Njingči (centras – Baji)
- Nagču (centras – Nagču)
Prefektūros
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ngari prefektūra (centras – Šičuanhė)
| Tibeto autonominio regiono administracinis suskirstymas | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Administracinis vienetas | Plotas (km²)[6] | Gyventojų skaičius (2010)[7] | ||||||
| Tibeto autonominis regionas | 1 228 400 | 3 002 166 | ||||||
| Lasa | 29 538 | 559 423 | ||||||
| Šigadzė | 182 066 | 703 292 | ||||||
| Čamdo | 108 872 | 657 505 | ||||||
| Njingči | 113 964 | 195 109 | ||||||
| Loka | 79 287 | 328 990 | ||||||
| Nagču | 391 816 | 462 382 | ||||||
| Ngari | 296 822 | 95 465 | ||||||
.svg)
Demografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tibeto autonominis regionas – rečiausiai gyvenama Kinijos provincija. 2000 m. duomenimis 92,8 % gyventojų – tibetiečiai, 6,1 % – kinai, taip pat negausios vietinių tautelių monpų, lobų grupės. Dauguma gyventojų išpažįsta budizmą (lamaizmą) ir šamanistinius tikėjimus (bon).
Nors tradiciškai didelė dalis Tibeto gyventojų buvo klajokliai-piemenys, pastaraisiais metais centrinė valdžia siekia įkurdinti žmones gyvenvietėse. Urbanizacija paskutiniais dešimtmečiais sparčiai auga ir yra pasiekusi beveik 30%.[8]
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tibete yra gan daug dirbamos žemės, tačiau jos naudojimą riboja aukštis ir klimatas. Auginami miežiai, rugiai, soros, grikiai, kviečiai. Iš gyvūnų laikomi jakai, ožkos, avys. Kalnuose vykdoma kalnakasyba, energijos išgavimui naudojama hidroenergija. Tolimesniam ekonomikos vystymui trukdo krašto atokumas ir infrastruktūros stoka, tačiau pastaraisiais metais tai keičiasi, Kinijai daug investuojant į geležinkelių ir kelių tiesimą, oro uostų statybą.[9]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ CHINA: Provinces, citypopulation.de
- ↑ Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527
- ↑ Heilmann, S. (2016). China’s Political System. Rowman & Littlefield Publishers, p. 238
- ↑ Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033
- ↑ Guo, R. (2015). China’s Regional Development and Tibet. Springer, p. 170
- ↑ 深圳统计年鉴2014, Shenzhen City Bureau of Statistics, China Statistics Print
- ↑ Census Office of the State Council & Population and Employment Statistics Division of the National Bureau of Statistics. 中国2010人口普查分乡、镇、街道资料. China Statistics Print, 2012, ISBN:978-7-5037-6660-2
- ↑ Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033
- ↑ Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527
| Kinijos administracinis suskirstymas | 
|
|---|---|
|
Provincijos: Anhujus | Činghajus | Dziangsi | Dziangsu | Dzilinas | Džedziangas | Fudzianas | Gansu | Guangdongas | Guidžou | Hainanas | Hebėjus | Heilongdziangas | Henanas | Hubėjus | Hunanas | Junanas | Liaoningas | Sičuanas | Šandongas | Šaansi | Šansi | Autonominiai regionai: Guangsi | Ningsia | Tibetas | Sindziangas | Vidinė Mongolija Išskirtieji miestai: Pekinas | Čongčingas | Šanchajus | Tiandzinas | |