Pereiti prie turinio

Religija Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos kultūra
Lietuvos kultūra
Praktikos
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti
Vilniaus katedra, Romos katalikų maldos namai.
Romuviečių sueigos vieta, Žemaičių Alkas, Šventojoje.
Kauno mečetė, islamo maldos namai.
Vilniaus choralinė sinagoga, judaizmo maldos namai.
Vilniaus kenesa, karaimų maldos namai Vilniuje.

Lietuvoje religinių organizacijų veiklą nustato Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas,[1] jame nustatoma, kad religija yra atskirta nuo valstybės, kartu pripažįstama kiekvieno žmogaus tikėjimo bei religinių apeigų laisvė.

Religinės bendrijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje išskiriamos trijų tipų religinės bendrijos, valstybės pripažintos tradicinėmis, valstybės pripažintos tačiau nelaikomos tradicinėmis, ir valstybės nepripažintos.[2]

Pripažinimas reiškia, kad tokios religinės bendrijos yra valstybės socialinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo dalis, ir yra valstybės palaikomos. Palaikymas nebūtinai materialinis, kuris dažniausiai siejamas su konkrečios religinės bendrijos naudojamų kultūrinių vertybių (pastatų, paveikslų, liturginių drabužių ir pan.) palaikymu skiriant valstybės biudžeto lėšas.[2]

Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:[3][4][5]

Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tačiau nelaikomos tradicinėmis:

Religinės bendruomenės ir tikėjimai gali būti pripažinti įstatymo numatyta tvarka, tačiau nuo 1995-ųjų metų naujų tikėjimų į tradicinių sąrašą įtraukta nebuvo. Be valstybės pripažintų, Lietuvoje veikia ir įvairūs Naujieji religiniai judėjimai bei sektos.

Seimas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. IX-464 suteikė valstybės pripažinimą Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai. Sąjunga veikia Lietuvoje nuo XX a. pradžios.

Nors laikoma, kad Romuva yra tiesioginė ir nenutrūkusi Baltų tradicijų ir senojo tikėjimo tąsa, siekianti tūkstančius metų atgal, formaliai bendrija įregistruota 1992 m., todėl oficialaus pripažinimo galėjo prašyti tik 25 m. po įregistravimo.[2] Procesas pradėtas 2018 m. gegužės 24 d. kuomet Seimas pateikė siūlymą Romuvai suteikti valstybės pripažinimą, tačiau 2019 m. birželį siūlymas buvo atmestas.[6] Romuva nuosprendį apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui, kuris 2021 m. birželį vienbalsiai nusprendė, kad Seimas savo sprendime nesilaikė nešališkumo principo ir leido Romuvai pakartotinai prašyti pripažinimo po trijų mėnesių.[7]

Po ilgai trukusių diskusijų, Seimas 2024 m. gruodžio 12 d. religinei bendrijai Romuva suteikė valstybės pripažinimą.[5]

Naujieji religiniai judėjimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje naujieji religiniai judėjimai (NRJ) dažniausiai priskiriami visi tikėjimai, neįtraukti į Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje esantį tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašą. Dalis Lietuvoje veikiančių netradicinių religinių bendruomenių turi gana ilgą istoriją (pvz., septintosios dienos adventistai, sekmininkai, metodistai, Naujoji apaštalų bažnyčia, Jehovos liudytojai), ir gali gauti valstybės pripažintų religinių bendrijų statusą. Tokį statusą jau turi Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga.

NRJ banga kilo 1989–1995 m., Lietuvai atgaunant nepriklausomybę; šis laikotarpis taip pat pasižymėjo dideliais pokyčiais visuomenės gyvenime apskritai. Vėliau ši banga nuslūgo, naujųjų religinių bendruomenių narių skaičius pastebimai nebeauga, nors pačių naujųjų religinių judėjimų daugėja.

Visoms netradicinėms religinėms bendruomenėms, įskaitant ir NRJ, save priskyrė apie 0,48 proc. Lietuvos gyventojų. Naujieji religiniai judėjimai, veikiantys Lietuvoje:[8][9][10]