Pultusko mūšis (1703)
| Pultusko mūšis (1703) | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Didysis Šiaurės karas | |||||||
.png) Pultusko mūšis: švedų kariuomenė viršuje kairėje, saksų - viršuje dešinėje. Mūšio kulminacija tapęs tiltas - apačioje centre. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Švedijos imperija
|
 Saksonijos kunigaikštystė
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
 Karolis XII
|
Adam Heinrich Graf von Steinau | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 3000[1] | 3500[2] | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 18 žuvusių 40 sužeistų[3] |
~ 200 žuvusių ~800 sužeistų 600 belaisvių[4] | ||||||
Pultusko mūšis – 1703 m. gegužės 2 d. (balandžio 21 d. pagal Švedijos kalendorių) prie Pultusko (dab. Lenkija) įvykęs ginkluotas susirėmimas tarp Švedijos imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos pusėje kovojusių Saksonijos kunigaikštystės karinių pajėgų, vienas Didžiojo Šiaurės karo mūšių.
1703 m. žiemos pabaigoje Saksonijos feldmaršalo Adamo fon Šteinau (vok. Adam Heinrich Graf von Steinau) vadovaujamas Saksonijos korpusas, kurį sudarė maždaug 4000 kavaleristų, įsitvirtino prie Vakarinio Bugo upės. Balandžio pabaigoje, užėmę Varšuvą, švedai ties Mazovijos Novy Dvuru pastatė pontoninį tiltą ir, įveikę saksų forpostus, forsavo Narevą bei pajudėjo į vakarus. Dėl gausių upių ir prastų kelių švedų pėstininkai ir artilerija atsiliko. Pasiekęs miestą Karolis nusprendė netikėtai atakuoti saksus.
Gegužės 2 d. auštant Karolio XII vadovaujamos apie 2000 raitelių pajėgos, išvykusios iš Varšuvos pasiekė Pultuską.
A. Šteinau neįvertino švedų pajėgų dydžio ir tikėjosi tik nedidelių kautynių.[5] Saksonijos korpusas buvo sumuštas ir priverstas trauktis. Šteinau mėgino pasislėpti mieste, tačiau saksus persekiojęs Buchvaldo vadovaujamas dragūnų pulkas į miestą įsiveržė kartu su besitraukusiais saksais ir sukliudė suformuoti naują gynybos liniją.
Nesugebėję persigrupuoti gynybai saksai toliau traukėsi link tilto per Narevo upę. Tiltas buvo susprogdintas pagrindinėms saksų pajėgoms dar nespėjus persikelti. Nepersikėlę ir mieste likę saksų daliniai kapituliavo; kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad buvo išžudyti.[6] Švedai greitai atstatė tiltą ir jų kavalerija tęsė saksų persekiojimą.
Švedų nuostoliai siekė tik 18 žuvusių karių bei apie 40 sužeistų, o saksų – apie 200 žuvusių, apie 800 sužeistų ir apie 600 belaisvių.
Po mūšio švedai įsitvirtino centrinėje Lenkijoje, o gruodžio mėn. užėmė ir Torūnę.[5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- (DE) Fryxell, Anders, Lebensgeschichte Karl des Zwölften, Königs von Schweden, Band 1, Leipzig 1860.
- (SE) Olle Larsson, Stormaktens sista krig (2009) Lund, Historiska Media. ISBN 978-91-85873-59-3
- (SE) Sundberg (2010). Sveriges krig 1630–1814. sid. 223.
- (EN) Tucker, S.C., 2010, A Global Chronology of Conflict, Vol. Two, Santa Barbara: ABC-CLIO, LLC.
- (SE) Fr. Rudolf Antoni, Fälttåget i Polen, 1703. Berlingska boktryckeriet 1915.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sundberg, Ulf, Sveriges krig, Del 3: 1630–1814. Svenskt Militärhistoriskt Bibliotek (2010). p. 223.
- ↑ Fr. Rudolf Antoni, Fälttåget i Polen, 1703. Berlingska boktryckeriet 1915. p. 33.
- ↑ Fr. Rudolf Antoni, Fälttåget i Polen, 1703. Berlingska boktryckeriet 1915. p. 34
- ↑ Fr. Rudolf Antoni, Fälttåget i Polen, 1703. Berlingska boktryckeriet 1915. p. 34
- ↑ 5,0 5,1 Tucker, S.C., 2010, A Global Chronology of Conflict, Vol. Two, Santa Barbara: ABC-CLIO, LLC, p. 691.
- ↑ Olle Larsson, Stormaktens sista krig (2009) Lund, Historiska Media. sid. 145