Konstancijus III
Flavijus Konstancijus (arba Konstancijus III; gimė Niše – mirė 421 m. rugsėjo 2 d. Ravenoje) – Vakarų Romos imperatorius, valdęs 421 m. septynis mėnesius.[1] Imperatoriaus Valentiniano III tėvas, svarbus generolas ir politikas. Kaip galia už sosto jis valdė nuo 410 m., o 421 m. Konstancijus kartu su Honorijumi valdė kaip imperatorius.
Gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Konstancijus gimė Naise (dabar Nišas Serbijoje) ir tikriausiai buvo profesionalus karys, pasiekęs magister militum rangą valdant Honorijui.
411 m. jis nugalėjo Geroncijų, uzurpatoriaus Maksimo Ispano generolą, ir uzurpatorių Konstantiną III Arlyje. Konstantinas sukilo 407 m., bet susipyko su generolu Geroncijumi, kuris 409 m. paskelbė Maksimą imperatoriumi ir pradėjo karą su Konstantinu ir Honorijumi. 411 m. Geroncijus apgulė Konstantiną Arlyje, bet iš Italijos atvykus Konstancijaus kariams jis pats buvo apgultas. Geroncijų paliko jo kariai, o po to jį nužudė Ispanijoje. Konstancijus tris mėnesius buvo apgulęs Arlį, kol Konstantino generolas Edobichas grįžo su didele frankų ir alemanų armija. Netoli Arlio Konstancijus nugalėjo Edobichją, kurį išdavė ir nužudė draugas. Konstantinas pasidavė, kai jo kariai prie Reino susidėjo su uzurpatoriumi Jovinu, ir buvo įšventintas į kunigus, bet Konstancijus jį pagavo ir nužudė.
412 m. Konstancijus išvijo vizigotus iš Italijos. 413 m. pirmąkart tapo konsulu. 414 m. jis puolė vizigotus, o jų vadas Ataulfas paskelbė Priską Atalą, kuris jau buvo uzurpatorius, imperatoriumi. Po Galijos uostų blokados vizigotai pabėgo į Ispaniją 415 m. Priskas Atalas bandė bėgti, bet buvo pagautas ir nusiųstas į Raveną. Po Ataulfo ir jo įpėdinio Sigeriko mirties Konstancijus susitarė su naujuoju vizigotų karaliumi Valija: už teritoriją Akvitanijoje, jis sutiko kautis romėnų pusėje kaip sąjungininkas. Vandalai, alanai ir svebai, kurie kirto Reiną 407 m., apsistojo Ispanijoje. Su šia sutartimi buvo paleista Gala Placidija, kurią vizigotai paėmė į nelaisvę siaubdami Romą 410 m.
Konstancijus tapo patricijumi 417 m., tais metais buvo konsulu su Honorijumi, vedė Galą Placidiją, tapdamas Teodosų šeimos dalimi. Pora turėjo 2 vaikus: Justa Grata Honorija (gimė 417/418 m.) ir būsimas imperatorius Valentinianas III (gimė 419 m.). 420 m. jis trečiąkart tapo konsulu su Teodosijumi II.
421 m. vasario 8 d. Konstancijus tapo imperatoriumi ir iš esmės valdė vietoj neveiksmingo Honorijaus. Jis skundėsi, kad naujas vaidmuo atima daug asmeninės laisvės. Be to Teodosijus II nepripažino naujo imperatoriaus.
Teigiama, kad Konstancijus ruošėsi karui su Teodosijumi II dėl titulo pripažinimo, kai staiga mirė rugsėjo 2 d.
Konstantino veiksmai įtakojo vėlesnius patricijus Flavijų Etijų ir Ricimerą, bet tik Petronijus Maksimas norėjo tapti imperatoriumi ir valdė dar trumpiau už Konstancijų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Konstancijus III, Flavijus Konstancijus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 513 psl.
