Juliusz Osterwa

Julijus Osterva (lenk. Juliusz Osterwa, tikras vardas Julian Andrzej Maluszek; 1885 m. birželio 23 d. Krokuva – 1947 m. gegužės 10 d. Varšuva) – lenkų aktorius, režisierius, pedagogas ir masonas^[1] Kurį laiką gyveno ir dirbo Vilniuje. Lenkų teatro reformatorius, vienas iš garsiausių lenkų scenos meistrų, garsėjęs poetine dikcija ir „absoliučia režisieriaus klausa“.

Biografija

Anksti tapęs našlaičiu nepabaigė mokslų šv. Annos gimnazijoje Krokuvoje.

1904 m. rugsėjį pradėjo dirbti Krokuvos Liaudies teatre (lenk. Teatr Ludowy w Krakowie), kur debiutavo jau po mėnesio. Mokyklos draugo Leono Šilerio paskatintas, pasirinko sceninį vardą pagal Slovakijos Aukštųjų Tatrų Osterwa viršukalnę.^[2]. 1905 m. Liudviko Solskio priimtas į Krokuvos Julijaus Slovackio teatrą (lenk. Teatr im. Juliusza Słowackiego w Krakowie), kūrė parodijas. Vėliau išvyko į Poznanę, kur išpopuliarėjo ir debiutavo kaip režisierius.

1907–1909 m. turėjo pasirodymų Vilniuje pas Nuną Mlodžiejovską. Daug gastroliavo (Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje.

Nuo 1910 m. dirbo keliuose Varšuvos teatruose.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kaip Austrijos tarnautojas buvo internuotas ir perkeltas į Samarą. Iš ten 1916 m. Arnoldo Šyfmano pakviestas, Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo režisieriumi lenkų Maskvos ir Kijevo teatruose. Bendravo su K. Stanislavskiu, A. Tairovu]].

1918 m. sugrįžo į Varšuvą, kur dirbo dviejuose teatruose.

1919 m. kartu su geologu Mečislavu Limanovskiu įkūrė eksperimentinį teatrą „Reduta“. Pradžioje jis veikė kaip Varjetė teatro (lenk. Teatr Rozmaitości) dalis, o nuo 1921 m. tapo savarankišku. Šiam teatrui jis vadovavo 1919–1924 m. ir 1931–1939 m. Varšuvoje, o 1925–1929 m. Vilniuje (Pohuliankos teatre) ir Gardine. Vilnius tapo šio teatro būstine iš kur jis gausiai keliavo po įvairias Lenkijos ir to meto Vilniaus krašto vietoves (50 miestų). Stepono Batoro universiteto kieme pastatė P. Kalderono „Tvirtą princą“. Daug statė spektaklių pagal J. Slovackio kūrybą.

Tuo pačiu metu direktoriavo Varšuvos Varjetė teatre (1923–1925 m.) ir Krokuvos Julijaus Slovackio teatrui (1932–1935 m.)

Po Antrojo pasaulinio karo bendradarbiavo Varšuvos Lenkijoe teatre (lenk. Teatr Polski w Warszawie) ir Krokuvos Julijaus Slovackio teatre. Buvo Krokuvos valstybinės Dramos mokyklos rektoriumi (lenk. Państwowa Wyższa Szkoła Teatralna im. Ludwika Solskiego w Krakowie). Paskutinį kartą turėjo pasirodymą 1946 m.

Kine filmavosi tik vieną kartą 1921 m. filme „Už brolio kaltes“ (lenk. Za winy brata).

Lenkijos okupacijos metais bendradarbiavo politinėje karinėje organizacijoje „Unija“ (lenk. Unia).

Šeima

Turėjo žmoną, Vilniuje gimusią aktorę, V. Osterviną su kuria turėjo dukrą, taip pat aktorę, E. Ostervą. Jo antroji žmona – Matylda Sapiegaitė iš Siedliskos, Krokuvos arkivyskupo Adomo Stepono Sapiegos dukterėčia, su kuria turėjo dukrą – Mariją.

Atminimas

Teatras Liubline pavadintas J. Ostervos vardu.

Literatūra

Venclova, T., Osterwa Juliusz. Vilniaus vardai. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2006. p. 249.

Šaltiniai

↑ Hass, L., 1984. Ambicje rachuby, rzeczywistość. Wolnomularstwo w Europie Środkowo-Wschodniej 1905–1928. Warszawa, p. 232.
↑ Radwańska-Paryska, Z., Henryk Paryski, W.,2004. Wielka encyklopedia tatrzańska. Wydawnictwo Górskie, Poronin.

[1] Hass, L., 1984. Ambicje rachuby, rzeczywistość. Wolnomularstwo w Europie Środkowo-Wschodniej 1905–1928. Warszawa, p. 232.

[2] Radwańska-Paryska, Z., Henryk Paryski, W.,2004. Wielka encyklopedia tatrzańska. Wydawnictwo Górskie, Poronin.

[1]

[2]