Archyvistika
Archyvistika – pagalbinė istorijos disciplina, tirianti archyvų darbo teoriją, metodiką ir organizavimą, archyvalijas, jų saugojimo, panaudojimo ir prieinamumo problemas, archyvų istoriją. Archyvistika siejasi su bibliotekininkyste ir informologija.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Archyvistika kaip mokslinė disciplina susiformavo XVIII a. Prancūzijoje, kai buvo priimti 1789 m., 1790 m., 1794 m. Prancūzijos Konvento dekretai dėl Prancūzijos nacionalinio archyvo.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje archyvistika plėtojama nuo XIX a. antrosios pusės. Ją XIX a. antroje pusėje – XX a. kūrė ir plėtojo rusų istorikai bei archyvarai Nikita Gorbačevskis, Nikolajus Berežkovas, Vladimiras Pašuta, N. Bžostovskaja, lenkų – S. Ptašyckis, R. Mienickis, latvių – Ivanas Sprogis, lietuvių – Konstantinas Jablonskis. Į TSRS okupacijos pabaigą tą darbą dirbo Algirdas Antanas Baliulis, Domas Būtėnas, Sigitas Jegelevičius, E. Banionis; pirmieji trys archyvus tiria ir Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę. Daugiausia tiriama Lietuvos archyvų nuo XVI a. istorija.
Lietuvos archyvistus 1957–1990 m. rengė Maskvos istorijos archyvistikos institutas (dab. Rusijos humanitarinis universitetas). Vilniaus universitete nuo 1966 m. studentams istorikams skaitomi archyvistikos spec. kursai, 1990–1996 m. buvo rengiami archyvistai.[1] Iki 2016 m. studijuoti Archyvistiką, kaip atskirą nuo istorijos šaką, kvietė VU Komunikacijos fakultetas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sigitas Jegelevičius. Archyvistika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 736 psl.