Aprijus (Hofra, valdė 589−570 m. pr. m. e.) – ketvirtasis 26-osios (Saiso ar Saito) dinastijos Senovės Egipto valdovas.
Aprijus buvo faraono Psamtiko II sūnus. Jis vykdė pasipriešinimo chaldėjų Babilonijai politiką Artimuosiuose Rytuose. 589 m. pr. m. e. jo kariuomenė nesėkmingai bandė palaužti babiloniečių Jeruzalės apsiaustį (žydai faraoną vadino Hofros vardu). Po Jeruzalės žlugimo daugelis žydų pasitraukė į Egiptą. 582 m. pr. m. e. Nabuchodonosaro II kariuomenė įsiveržė į Egiptą, bet be didelės sėkmės. 574−571 m. pr. m. e. Aprijus vykdė sėkmingas kampanijas prieš Tyrą, Sidoną ir Kiprą. Jos tikriausiai atitraukė babiloniečių resursus ir dėmesį nuo tiesioginio Egipto užpuolimo. 571−570 m. pr. m. e. faraonas netikėtai vykdė kampaniją prieš Kirėnės graikų miestą Kirenaikoje. Tikriausiai jis prisibijojo miesto valdų plėtimosi ir grėsmės vakarinėms Egipto sienoms. Kampanija užsibaigė visišku pralaimėjimu ir sukilimu Egipto kariuomenėje, daugiausiai vykdytu egiptiečių, kurie patyrė didelių nuostolių ir nebuvo patenkinti samdiniams suteikiamomis privilegijomis. Maištininkai, vadovaujami Amasio II, nugalėjo Aprijų ir šis buvo priverstas bėgti. Tikėtina, kad jis bėgo į Babiloniją pas Nabuchodonosarą II. 567 m. pr. m. e. babiloniečiai surengė įsiveržimą į Egiptą su tikslu grąžinti Aprijui sostą, bet pralaimėjo. Aprijus žuvo ir Amasis pagerbė jį palaidodamas SaisoNeitės šventyklos kapinėse. Apie faraono vidaus politiką žinoma labai mažai, jis tikriausiai prisilaikė tradicijų, kas matyti iš Memfio stelos įrašų, ir pastatė rūmus Memfyje.
Vikiteka