Pereiti prie turinio

Skitai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Skitija)
Didžiosios Stepės tauta:
Skitai
Skitų kariai
Kilmė indoeuropiečiai
Protėvynė nežinoma
Laikotarpis IX – II a. pr. m. e.
Hegemonija Ponto, Kazachų stepės
Palikuonys Kimerai, Sakai, Sarmatai
Skitų hegemonijos teritorija
Ponto stepės istorija
Skitai
Sarmatai
Hunai, Vakarų tiurkai
Bolgarai, Sabirai, Alanai
Chazarų kaganatas (Chazarai)
Pečenegai
Kumanai (Kipčiakai)
Aukso orda:
Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai
Kazokai:
Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės
Rusijos imperija (Novorosija)
TSRS (Kalmukų ATSR)
Ukraina, Rusijos Federacija
Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys

Skitai – senovės iranėnų tauta,[1] kalbanti indoeuropiečių kalba, gyvenusi Ponto stepėje (tuo metu vadinta Skitija). Tai – graikiškas jų pavadinimas. Asirai juos vadino iškuza, spėjama, kad senovės civilizacijų šaltiniuose minimi kimerai buvo skitų kilmės.

Skitų kontroliuojamos Skitijos teritorija laikui bėgant keitėsi ir apėmė teritorijas nuo Altajaus regiono, per pietinę Ukrainą iki Dunojaus žemupio, Bulgarijos ir Gruzijos. Azijos (Kazachų stepės) skitai vadinti sakais ir buvo žinomi kinams kaip sai (塞).

Europoje skitai pasirodė apie 800 m. pr. m. e. Rašytiniuose šaltiniuose skitai pirmą kartą minimi Asirijos analuose kaip Iškuza, kurie apie 700 m. pr. m. e. veržėsi iš šiaurės į Askaniją ir šiuolaikinį Azerbaidžaną pasiekdami Urmijos ežero pietvakarinę pakrantę.

Svarbiausios skitų gentys, minimos graikų šaltiniuose, gyveno stepėje tarp Dniepro ir Dono upių. Skitiškų tekstų nėra išlikę, tačiau pagal asmenvardžius, užfiksuotus graikų literatūroje, galima spręsti, kad skitų ir sarmatų (kurie, pasak Herodoto, kalbėjo skitų kalbos dialektu) kalbos buvo panašios į Rytų Irano dialektus, pvz., Sogdianos ir šiuolaikinę osetinų kalbą. Skitų pavergtos tautos stepės pakraščiuose taip pat dažnai buvo vadinami „skitais“, nors tai nereiškia, kad jie kalbėjo iranėnų kalbomis kaip tikrieji skitai. Dalis skitų galėjo būti hunų kilmės, nes Bizantijos pasiuntinys pas Atilą, Priskas, nekartą į Atilos pasekėjus kreipėsi kaip į „skitus“.

Užkaukazės skitai (kimerai)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

614 m. pr. m. e. skitai kartu su midais apgulė ir paėmė Nineviją – Asirija žlugo. Babilonas, Skitija ir Medija pasidalino Asirijos teritoriją. 605 m. pr. m. e. Nabuchodonosoro II ir skitų kariuomenė sumušė egiptiečius, iš kurių buvo atimtos Sirijos ir Palestinos žemės. Skitijai atiteko Urartija ir Mana (dabartiniame Vakarų Irane). 595 m. pr. m. e. Medijos valdovas Kiaksaras pasikvietė į puotą skitų vadus, nugirdė juos ir nužudė. Užkaukazės Skitija nustojo egzistuoti. Didelė dalis jos teritorijos atiteko Babilonui ir Medijai, o skitai patraukė į šiaurę prie Juodosios jūros ir prisijungė prie savo gentainių. Dalis skitų vėliau įsiliejo į armėnų tautą.

Ryšiai su graikais

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorijoje išliko, kad 657 m. pr. m. e. šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje įsikūrė graikai. Gali būti, kad graikai finansavo skitų karo žygius ir už tai gavo teisę kurti kolonijas. Graikai ir Dnepro, vadinto Boristeno vardu, vidurupyje prie Vorsklos įkūrė Gelonų genties centrą – Geloną su šventyklomis, kurio kraštinė, pasak Herodoto, atitinka 5 km. Jį kasinėjo ir tyrinėjo archeologai. Įdomu, kad istorikas Teodoras Narbutas remdamasis Raudonės pilies rankraščiu, paminėjo lietuvių protėvį – Geloną. Gelonus, tiesa gerokai vėliau – V a., mini ir Sidonius aprašydamas 451 m. Katalaunijos mūšio, kuriame buvo pakirsta hunų galybė, dalyvius. Pasak Jordano ten dalyvavo ir liticiani bei gelonus pavergę alanai. Pasak Herodoto, Gelonai kalbėjo ir graikiškai, ir skitiškai.

Karai su persais

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

513512 m. pr. m. e. persų valdovas Darijus I nutarė užkariauti Skitiją. Jis perėjo Dunojų su 700 000 kariuomenės. Skitai paslėpė gyvulius, žmonas ir vaikus, o patys patraukė vienos dienos atstumu Darijaus I kariuomenės priekyje, degindami žolę ir užversdami šulinius. Darijus I supyko ir parašė skitų vadui: “Ko tu bėgi? Jei tu stiprus – sustok, ir mes pamatuosime jėgas, o jei silpnas, sustok ir pripažink mano valdžią”. Skitų vadas Idantirsas atsakė: „Aš nebėgu, o klajoju, kaip esu įpratęs. O stipresni mes už tave ar silpnesni, suprask gavęs mūsų dovaną“. Skitų vadas persui dovanojo paukštį, pelę, varlę ir penkias strėles. Tai turėjo reikšti: „Jeigu jūs nepasislėpsite danguje kaip paukščiai arba žemėje kaip pelės, arba vandenyje kaip varlės, žūsite visi nuo mūsų strėlių“. Graikai išsaugojo perkėlas Darijui I, nors skitai siūlė jiems sugriauti perkėlas ir taip išsivaduoti iš Darijaus I valdžios. Darijaus I kariuomenė vijosi skitus iki Azovo jūros, bet turėjo grįžti per Dunojų nieko nelaimėjusi[2].

Kovos su graikais

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nugalėję Darijų I, skitai sumanė kviesti Spartą smogti persams iš dviejų pusių. Skitų pasiuntiniai nuvyko į Spartą ir taip pagėrė su Spartos karvedžiu Kleomenu, kad šis susirgo baltąja karštlige ir išėjo iš proto. Darijus I po 20 metų atgavo jėgas ir stojo prieš graikus.

IV a. pr. m. e. skitų valdovas Atėjus susidūrė su Makedonijos valdovu Pilypu. 339 m. pr. m. e. Pilypas sudavė skitams triuškinantį smūgį. devyniasdešimtmetis Atėjus žuvo. Aleksandras Makedonietis 332 m. pr. m. e. pasiuntė kariuomenę į Skitiją – nė vienas žmogus negrįžo.

Gotų ir sarmatų įsigalėjimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

III amžiuje Skitijoje, graikų kolonijos Olbijos (dab. Mykolajivo sritis) apylinkėse, gotai įkūrė net savo valstybę, kurią vėliau nusiaubė hunai.

Herodotas pasakoja, kad skitų karys gerdavo pirmojo užmušto priešo kraują, imdavo skalpus, o iš labai žymių priešų kaukolių buvo daromos taurės. Tačiau į graikų autorių vertinimus reikia žvelgti atsargiai, nes jie vadovavosi oikumenos teorija – pasaulis dalinamas į savo gyvenamą aplinką ir išorinį chaosą, kuriame negali būti nieko gero. Graikai tvirtino, kad skitai yra tamsūs, neišmanantys. Kaip skitų barbariškumo įrodymą graikų autoriai pabrėžia tai, jog skitai geria neskiestą vyną, nešioja kelnes ir jodinėja. Hipokratas įrodinėjo, kad vilkėti kelnes ir jodinėti kenkia sveikatai.

Skitai buvo puikūs ginklų, papuošalų meistrai, turėjo iš graikų perimtą raštą. Karališkieji skitai buvo geri žemdirbiai – jų grūdais maitinosi graikai. Herodotas aprašė, kaip skitai rėkia, maudydamiesi pirtyje. Tai yra pirmas istorijoje garinės pirties paminėjimas. Patys graikai pirtį perėmė daug vėliau iš romėnų. Skitų moterys labai puikiai nusimanė apie kosmetiką. Gaivinamuosius kremus jos tepdavosi ant viso kūno, o to nemokėjo graikės.

450 m. pr. m. e. Herodotas aprašo kaip skitai ir trakai iš kanapės pluošto gamina puikius audinius. Taip pat aprašo, kaip skitai specialiose palapinių pirtyse meta kanapes ant įkaitintų akmenų ir kvėpuoja skleidžiamais dūmais ir taip apsvaigsta.

Skitų religija buvo mitraizmas, artimas zoroastrizmui (Mitra – Ahūra Mazdos karys). Svarbiausias mitraizmo dievas yra Saulė – Mitros akis.

Daugybę medžiagos skitų materialinės kultūros tyrimams suteikė Ukrainoje ir Rusijoje rasti ir ištirti daugybė kurganų su skitų kapais.

Yra archeologinių duomenų, leidžiančių teigti, jog prekyba Dauguvos-Dniepro vandens keliu vyko gerokai anksčiau nei vikingų ir variagų laikais. Herodotas rašė ir apie hiperborėjus, siuntinėjusius aukas į Delo salą Leto motinos Artemidės garbei, per skitus.

  1. Harmatta, János (1996). „The Scythians“. In Herrmann, Joachim [in vokiečių]; Zürcher, Erik (eds.). History of Humanity: From the seventh century B.C. to the seventh century A.D. 3. UNESCO. pp. 181–182. ISBN 923102812X.
  2. Ivantchik, Askold (2018-04-25). „Scythians“. Encyclopædia Iranica.