Frančeskas Petrarka

it. Francesco Petrarca

Frančeskas Petrarka
Gimė	1304 m. liepos 20 d. Arecas
Mirė	1374 m. liepos 19 d. (69 metai) Arkva
Tautybė	italas

Veikla	poetas, mąstytojas, mokslininkas

Žymūs apdovanojimai
Vainikuotas Lauro vainiku Kapitolijuje

Vikiteka	Frančeskas Petrarka

Frančeskas Petrarka (it. Francesco Petrarca, 1304 m. liepos 20 d. − 1374 m. liepos 19 d.) – italų poetas, mąstytojas, mokslininkas. Humanistinės renesanso kultūros pradininkas.

Milžinišką autoritetą Petrarka išsikovojo visų pirma savo moksline−humanistine veikla. Jis sukūrė Europos humanistinę kultūrą, padėjo pagrindus mokslui, vėliau pavadintam klasikine filologija.

Biografija

Frančeskas Petrarka buvo Florencijos notaro Petrako, Dantės draugo ir politinio vienminčio, sūnus. Jis gimė Areco mieste, kur rado prieglaudą daugelis politinių Florencijos komunos tremtinių. 1312 m. notaras Petrakas su šeima persikėlė į Avinjoną, esantį Prancūzijos pietuose, į kurį prieš septynerius metus buvo perkeltas popiežiaus sostas; jis gavo vietą popiežiaus sekretoriate, o šeimą apgyvendino Karpentros miestelyje. Čia mažasis Petrarka pradėjo eiti mokslus pas apsiskaičiusį lotynistą Konvenevolę da Pratą, kuris įskiepijo jam meilę romėnų literatūrai. Tėvo verčiamas studijavo teisę iš pradžių Monpeljė, vėliau Bolonijos universitete, bet teisininku būti nenorėjo ir 1326 m., po tėvo ir motinos mirties, metė studijas. Grįžęs į Avinjoną, tapo pranciškonu, o tai atvėrė jam duris į popiežiaus dvarą.

1327 m., šventos Klaros bažnyčioje, jis sutiko gražią jauną moterį, kurią ilgus metus šlovino savo eilėse Lauros vardu. Jos dėka jį ėmėsi globoti įtakinga Romos aristokratų Kolonos šeima. 1330 m. Petrarka stojo tarnauti kardinolui Džovaniui Kolonai, kuris suteikė jam galimybę studijuoti antikos rašytojus. Petrarkos biografams pavyko nustatyti, kad Laura gimė apie 1307 m. Avinjone, kilmingoje Novų šeimoje, kad 1325 m. ištekėjo už vietinio aristokrato Hugo de Sado, kad ji pagimdė 11 vaikų ir mirė 1348 maro metais. Tai, kad Laura ištekėjusi moteris, neprieštarauja jos paveikslui Petrarkos eilėse, nes jis vaizdavo Laurą ne mergina, o moterimi; jo eilėraščiuose nėra nė vienos užuominos apie Lauros jausmus jam; nekalbama ir apie artumą jam.

Dar jaunystėje Petrarka pasirodo kaip didžiulio žingeidumo žmogus, mėgstąs keliauti ir aistringai siekiąs pažinti pasaulį ir žmogų. 1337 m. išsipildo sena poeto svajonė: jis pabuvoja Romoje. Petrarką apstulbina ir sužavi antikos ir senosios krikščionybės paminklai.

Grįžęs iš Romos į Avinjoną, Petrarka apsigyvena Vokliūze, už penkiolikos mylių nuo Avinjono, kur ketverius metus (1337−1341 m.) gyvena kaip atsiskyrėlis, užsiiminėdamas sodininkyste, fiziniu darbu ir kurdamas. Vokliūze Petrarka parašė epopėją „Afrika“ lotynų kalba, kuri atnešė Petrarkai didžiojo poeto šlovę − jis buvo vainikuotas laurais Kapitolijuje. To vainikavimo metu, kuris įvyko 1341 m., Petrarka susirinkusiai žmonių miniai pasakė kalbą apie poezijos esmę, pabrėždamas jos didžiulį auklėjamąjį poveikį. „Afrika“ parašyta sekant Vergilijaus „Eneida“. Ji susideda iš 9 giesmių ir liko nebaigta. Tai patriotinis nacionalinis epas, kuriame apdainuojami Scipijono, Afrikos užkariautojo, žygdarbiai.

Paskutiniuosius dvidešimt gyvenimo metų Petrarka praleido iš pradžių Milano valdovų Viskončių šeimoje (1353−1361 m.), kurie pamėgino pačiame miesto centre sukurti jam aplinką, panašią į tą, kurią jis turėjo Vokliūze, vėliau Venecijoje ir Paduvoje. Įvairių Italijos miestų karaliai ir valdovai kvietėsi poetą pas save. Popiežius Klemensas VI ir jo įpėdiniai kvietė jį sekretoriumi, bet Petrarka vis atsisakydavo tos pelningos tarnybos − nepriklausomybė jam buvo svarbiau už viską.

Visą savo gyvenimą Petrarka ieškojo ir tyrinėjo senovės rankraščius ir šioje srityje padarė nemažai svarbių atradimų: jis rado dvi Cicerono kalbas ir jo laiškus, taip pat svarbiausią Kvintilijano veikalą „Apie oratoriaus mokslą“. Petrarka blogai mokėjo graikų kalbą, ir todėl jo žinios iš antikinės literatūros ribojosi romėnų literatūra. Negalėdamas skaityti Homero originalų, jis naudojosi Homero poemų lotyniškais vertimais.

Pasinaudodamas savo poeto ir mokslininko padėtimi, Petrarka bandė daryti įtaką politiniam šalies gyvenimui. Kaip ir Dantė, jis neskyrė meno nuo politikos ir manė, kad poetas iš prigimties yra tautų mokytojas ir auklėtojas. Panašiai kaip ir Dantė, jis buvo karštas patriotas, kovojęs už Italijos suvienijimą, už jos buvusios galybės atkūrimą. Jis liūdėjo dėl Italijos valstybėlių nesutarimų, skelbė pasiaukojimo bendram tautos reikalui idėją, kvietė atsisakyti smulkių asmeninių interesų.

Tačiau Petrarkos politinė veikla nebuvo vaisinga, nes jo mintis buvo abstraktaus, utopinio pobūdžio ir neatitinkanti konkrečių XIV a. italų gyvenimo sąlygų.

Petrarka nemanė esą sukurtas politinei veiklai ir nuolat svajojo apie atsiskyrėlio gyvenimą. Paskutinieji poeto gyvenimo metai prabėgo Arkvos miestelyje, netoli Paduvos, kur turėjo pasistatydinęs namuką. Čia jis ir mirė 1374 m. liepos 19 d., palinkęs prie senoviško manuskripto.

Istorinė Petrarkos lyrikos reikšmė yra ta, kad jis pakreipė italų poeziją nuo mistiškumo, alegoriškumo ir abstraktumo. Petrarkos kūryboje pirmą kartą meilės lyrika ėmė tarnauti realios žemiškos aistros išaukštinimui. Todėl ji suvaidino didžiulį vaidmenį, stiprinant humanistinę pasaulėžiūrą. Petrarkos sukurtas individualistinis stilius tapo lyrinės poezijos kanonu.