Kardauodegiai
| Xiphosura | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Kardauodegis Tachypleus tridentatus | ||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||
|
Kardauodegiai (Xiphosura) – chelicerinių nariuotakojų potipio klasė. Kardauodegiai išliko mažai pakitę 445 milijonų metų. Artimiausi jiems nariuotakojai – voragyviai (vorai ir skorpionai). Yra išlikusios keturios kardauodegių rūšys: viena Šiaurės Amerikoje, kitos trys Pietų ir Rytų Azijoje.[1]
Kardauodegiai poruojasi sausumoje išlipę į krantą, tai atlieka kartą per metus, pavasarį, per jaunatį arba pilnatį. Šių nariuotakojų patelė užauga iki 60 cm ir 4,5 kg, ji žymiai didesnė už patinėlį. Poruojantis patinėlis būna patelės viršuje. Patelės kiaušinėlius gali apvaisinti daugiau nei vienas patinėlis. Poravimosi naktį Š. Amerikoje jų pakrantėse susitelkia nuo 5 iki 10 milijonų.[2]
Sandara
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kardauodegiai turi 6 poras galūnių. Penkias poras naudoja judėjimui, o vienos, vadinamos cheliceromis, atlieka čiuptuvų funkciją, pagriebia maistą ir įdeda į burną. Jie taip pat turi penkias plokščias žiaunas. Jie yra plėšrūnai ir maitėdos. Minta dvėsena, kirmėlėmis ir moliuskais, jų ieško užpakalinėmis galūnėmis įsikasę į vandenyno dugną.[2] Jų užpakalinė dalis karpyta, siaurėjanti, o uodega smailėjanti, padedantis judėti ir atsiversti. Uodegoje taip pat yra šviesos receptoriai. Turi taip pat 2 facetines akis, kurios jautrios šviesai. Šios akys yra priekyje, viršutinėje dalyje ant šarvo. Tačiau bei jų kardauodegiai dar turi aštuonias akis, kurios išdėstytos įvairiose kūno dalyse. Jie turi palyginus storą ir didelį apsauginį šarvą viršuje, todėl sunku atsiversti. Jei pavyksta, atsiverčia naudodami uodegą, ja nežymiai pasikeldami. Tačiau neretai išmesti į krantą ant nugaros žūsta.[2]
Jų kraujas mėlynas, krešėja reaguodamas į bakterijas. Šis kraujas naudojamas farmacijoje. Kiekvienais metais iš vienos kardauodegių rūšies, pasaginių krabų, surenkami dideli jo kiekiai, vėliau krabai paleidžiami ir didžioji dalis jų išgyvena po kraujo nuleidimo procedūros netekę maždaug 30 % kraujo.[3]
Literatūra
- ↑ „Iliustruotasis mokslas“. 2010. Vasaris. Nr. 2. 45-46 p.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „Iliustruotasis mokslas“. 2010. Vasaris. Nr. 2. 46 p.
- ↑ „Iliustruotasis mokslas“. 2010. Vasaris. Nr. 2. 47 p.