Ivo Andrić
| Ivo Andrić | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1892 m. spalio 9 d. Dolac kaimas, Austrija-Vengrija, dabar Bosnija ir Hercegovina |
| Mirė | 1975 m. kovo 13 d. (82 metai) Belgradas, Jugoslavija |
| Tautybė | jugoslavas |
| Veikla | rašytojas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Ivo Andrić |
Ivo Andrić (1892 m. spalio 9 d. – 1975 m. kovo 13 d.) buvo jugoslavų rašytojas[1][2], laimėjęs Nobelio literatūros premiją 1961 m. Jo kūriniai dažniausiai yra apie gyvenimą Bosnijoje, valdant Osmanų imperijai. Jo gimtinė Dolac kaime prie Travniko paversti muziejumi kaip jo butas Belgrade.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ivo Andric gimė 1892 m. spalio 9 d. Dolac kaime prie Travniko Austrijoje-Vengrijoje. Jo tėvai buvo kroatai[3][4]. Jo tikras vardas Ivan, bet jis buvo žinomas mažybine forma Ivo. Kai jam buvo 2 metai mirė tėvas Antun. Kadangi jo motyna Katarina gyveno per skurdžiai, kad jį išlaikytų, Ivą augino motinos šeima Višegrade prie Drinos, kur jis matė garsųjį Mehmedo Pašos Sokolovičiaus tiltą, išgarsintą jo romane Drinos tiltas (Na Drini ćuprija)[5].
Ivo Andric lankė jėzuitų gimnaziją Travnike, po to Sarajevo gimnaziją, o vėliau studijavo filosofiją Zagrebo, Vienos, Krokuvos, Graco universitetuose.[6] Dėl savo politinės veiklos buvo įkalintas austrų per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su kitais jugoslavų civiliais.
Savo literatūrinę karjerą Ivo Andric pradėjo kaip poetas. 1914 m. jis prisidėjo prie Jaunųjų kroatų eilėraščių rinkinio Hrvatska mlada lirika.[7]
Susikūrus Jugoslavijos karalystei Ivo Andric tapo valstybės tarnautoju iš pradžių Tikėjimo ministerijoje, vėliau padarė karjerą Užsienio reikalų ministerijoje.
Kaip diplomatas Ivo Andric dirbo konsulatuose prie Švento sosto (1920 m.), Bukarešte, Trieste ir Grace (1924 m.), Paryžiuje ir Marselyje (1927 m.) ir ambasadoje Madride (1928 m.). Jis buvo paskirtas ambasadoriumi Vokietijoje 1939 m. Jis taip pat buvo Jugoslavijos delegatas Tautų Sąjungoje 1930–1934 m. Ženevoje.[8] Ivo Andric labai priešinosi Stjepan Radić, Kroatotijos valstiečių partijos prezidento, judėjimui. Jo atstovavimas Jugoslavijai baigėsi 1941 m., kai Vokietija įsiveržė į Jugoslaviją. Per Antrą pasaulinį karą jis gyveno tyliai Belgrade ir baigė tris svarbiausius savo romanus, kuriuos išleido 1945 m.
Po karo Ivo Andric daug laiko praleido namie Belgrade ir ėjo ceremonines pareigas Jugoslavijos komunistinėje vyriausybėje. Jis taip pat buvo Bosnijos ir Hercegovinos parlamento nariu. 1961 m. Ivo Andric gavo Nobelio literatūros premiją, kurios pinigus išleido Bosnijos ir Hercegovinos bibliotekoms pagerinti. Jis buvo Serbijos meno ir mokslo akademijos narys.[9]
Po antros žmonos Milica Babić-Andrić 1968 m. sumažėjo jo dalyvavimas visuomeniniame gyvenime. 1969 m. jis buvo išrinktas Bosnijos ir Hercegovinos meno ir mokslo akademijos garbės nariu.[10] 1972 m. Ivo Andric tapo Belgrado univerrsiteto garbės daktaru.[11] Jis vis labiau sirgo ir mirė 1975 m. kovo 13 d.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zoltan D. Barany, The East European Gypsies: Regime Change, Marginality, and Ethnopolitics (Cambridge University Press, 2001: ISBN 0-521-00910-3), p. 59.
- ↑ Rajko Đurić, Romanies and Europe: Romanies as Characters in European Literature (Council of Europe, 1996: ISBN 92-871-2855-3), p. 11.
- ↑ https://www.library.yale.edu/slavic/croatia/literature/literature.html
- ↑ https://ivoandric.cz/en/biography Archyvuota kopija 2012-07-10 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Richard C. Frucht (ed.), Eastern Europe: An Introduction to the People, Lands, and Culture (ABC-CLIO, 2005: ISBN 1-57607-800-0), p. 568.
- ↑ "Andrić, Ivo, " Encyclopedia of World Biography, 2005.
- ↑ "The Nobel Prize in Literature 1961
- ↑ List of Assembly Delegates and Substitutes – (A) Archyvuota kopija 2012-10-16 iš Wayback Machine projekto. from League of Nations Photo Archive at the University of Indiana
- ↑ SANU Archyvuota kopija 2010-05-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Akademija nauka i umjetnosti Bosne i Hercegovine, Honorary members[neveikianti nuoroda]
- ↑ Univerzitet u Beogradu: počasni doktori Archyvuota kopija 2012-05-03 iš Wayback Machine projekto.