Antikūnas

Šį straipsnį gali būti gana sunku suprasti be papildomų informacijos šaltinių.
Galite perrašyti dėstomus teiginius plačiau ir suteikiant daugiau konteksto.

Kiekvienas antikūnas susijungia su tam tikru antigenu.

Antikūnai (Ak, arba imunoglobulinai Ig) − sudėtiniai baltyminiai glikoproteinai, kurie susidaro gyvūnų ar žmogaus organizme. Antikūnai yra sintetinami organizme, kai į jį ne pro virškinamąjį traktą patenka antigenų. Antikūnų gamyba − dalis organizmo imuninio atsako, kai infekcijos ar imunizacijos metu, dalyvaujant antigeną pateikiančioms ląstelėms ir T limfocitams stimuliuojamos B ląstelės, iš kurių vystosi plazminės ląstelės. Antikūnai nulemia humoralinį imunitetą.^[1]

Kai į kūną patenka patogeninis mikroorganizmas, antikūnai prisitvirtina prie mikroorganizmo paviršiuje esančių svetimų medžiagų (antigenų). Ši imuninė reakcija padaro įsibrovėlį nekenksmingą. Prieš savas medžiagas susidarę antikūnai vadinami autoantikūnais, jie sukelia autoimunines ligas.

Tipai

Pagal būdingas fizines, chemines, struktūrines, funkcines ir antigenines ypatybes skiriamos penkios antikūnų klasės (taip pat yra ir šių klasių poklasiai):

IgG – pagrindinis antikūnų tipas; svarbūs papildomam komplemento sistemos aktyvinimui, gali būti specifiškai surišamas makrofagų ir neutrofilų; vienintelis pereina placentą.
IgA – dimeras, sudaro pagrindinę Ak klasę išskiriamuose skysčiuose, įskaitant seiles, ašaras, pieną, kvėpavimo takų ir žarnyno išskyras;
IgE – svarbus alerginių reakcijų išsivystyme; jungianti prie tukliųjų ląstelių ir bazofilų Fc receptorių, kurie prijungia IgE su labai dideliu afiniškumu. Prijungtos IgE molekulės funkcionuoja kaip pasyviai įgyti Ag receptoriai. Vėlesnis Ag prijungimas sukelia įvairių citokinų ir histamino sekreciją tukliosiomis ląstelėmis ir bazofilais. Be to, tukliosios ląstelės sekretuoja veiksnius, kurie pritraukia ir aktyvina eozinofilus, turinčius Fc receptorius, surišančius IgE molekules ir galinčiau naikinti įvairius parazitus.
IgM – pentameras, svarbus pirminio imuninio atsako formavimuisi.
IgD – membraninis, svarbus B limfocitų brendimui.

Aktyviausiai antikūnus gamina limfocitai ir monocitai. Kraujo plazmoje esantys antikūnai įvairiai veikia į organizmą prasiskverbusius svetimkūnius: vieni juos sulipdo, kiti sulipdytas daleles nusodina, o treti tirpdo, ardo. Antikūnų yra labai įvairių, ir kiekvienas iš jų naikina tik tuos mikroorganizmus, jų nuodus ar svetimus baltymus, dėl kurių jis susidarė. Antikūnai koduojami sudėtingos antikūnų genų sistemos.

Antikūnų preparatai vartojami ligoms diagnozuoti ir gydyti, jų išvengti. Antikūnai svarbūs transplantologijoje, kraujo grupėms nustatyti.

Šaltiniai

↑ Antikūnai, imunoglobulinai, Ig. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 582-583 psl.

v • a • r

Kraujas

[1] Antikūnai, imunoglobulinai, Ig. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 582-583 psl.

[1]